O kas, jeigu...

Viskas pradėjo vieną tamsį naktį, kai einant į savo kambarį pajaučiau keistą kvapą. Žinojau ją labai gerai, niekas kitas negalėjau tai būti. Lėtai apsigręžiau, levandos kvapas jau buvo stipresnis.
-Kas tu? - nepaisant, kad žinojau, paklausiau. Skambėjo tylias, mielas juokas.
-Jau mane pamiršai? Liūdna... - iš tamsos išėjo aukštas vyras su trumpais baltais plaukais. Jo akys buvo švelnios, o šypsena miela, bet žinojau, kad jis nenori nieko gero. Nešiojo ilgą šviesą paltą, o renkoj turėjo čiaupą.
-Norėčiau pamiršti. - suurzgiau tyliai. - Ko nori? Gal tu ne, bet aš noriu jau miegoti ir... - nesuspėjau nieko daugiau pasakyti, nes pajaučiau staiga auštrą skausmą ir netekau sąmonę.

Atsibudau truputį nustėręs, skausmas galvos gale nebuvo jau toks stiprus, kaip galima buvo tikietis. Kai atsimerkiau, pamačiau pusbrolio veidą ir iš karto norėjau pasikelti, bet Ivanas prilaikė mane už pečių ir pažiūrėjo į mane su keistu apgailestaujimu.
-Dar labiau susižalosi, ir ką? - galbūt tai buvo tik mano vaizduotė, bet turėjau jausmą, kad jo balse buvo kažkokia pašaipą. Sukandau dantys.
- Tučtuojau paleisk! Ką tu darai?! - iškošiau per dantys. Rusas faktiškai mane paleido, bet po kiek laiko pasirodė, kad visgi reikia pakeisti jau pamerktą krauju tvarstį ant mano galvos. Netrukdau jam, kai darė kažką su bintu, jog nenorėjau išsikraujuoti. Kai pabaigė, padėjo man pasikelti, o pats atsisėdo priešais manęs. Pažiūrėjo į mane susirūpinęs ir atsiduso.
-Feliksai, mes turim pakalbėti... - pradėjo.
-Na gerai. - suurzgiau. - Ko nori? Vėl šalies? Varšuvos? Kontrolės? Na, norėčiau išgirsti.
Ivanas vėl atsiduso.
-Feliksai, suprantu, kad nenorėjai gerti vaistų, bet pats matai kaip tai baigiasi...
-Ką...? - pertraukiau jo. Netgi manyje virė, tai vėl kažkokia suktybė. Jog nieko kito tikietis negalima.
-Feliksai...
-Nustok! - turbūt buvau jau raudonas, nes mano skruostai degė. Kumščiai suspaudžiau taip stipriai, kad rankos man pradėjo drebėti. - Kur tavo “Польша”?! Kur tas baisus traktavimas?! - greitai atsikėliau, norint mestis į jį, ir geriausiai uždusinti. - Norėjai mane užmušti! Kodėl to nepadarai?! Pasakyk pagaliau!
Rusas griebė mane už riešus ir metė atgal į sofą.
-Nustok, arba turėsi gerti raminamus. - pasakė labai švelniai. Su sunkumu susilaikiau vietoje, bet mano žvilgsnis tikriausiai išsakė atvirą norą nužudyti Ivana. - Nenoriu vėl atiduoti tave į ligoninę. Ką tik išėjai... Negali kautis...
-Pats mane pasmogei... - suurzgiau. Ant pusbrolio veido dažėsi nuostaba, kuria paskui pasikeitė į nusivylimą.
-Suprantu, kad gali atrodyti tai netikėtinai... Bet visai ne... Pasmogė tave kažkoks vyras, kam bandei įpiršti kažkokias kvailystės.
-Kvailystės? - purkštelėjau. - Kokios? - Nieko tokio neatsimenu, bet gerai, kartais kai žmogus gauna į galvą gali vykti įvairiausiai dalykai.
-Sakei, kad tau apie tūkstantis metų, kad tu šalis... Sakei kažką apie lenkišką dėsnį... O šis vyras buvo girtas ir...
Vėl pajaučiau erzinimą.
-Jog aš esu šalis, Lenkijos Respublika, o tu Rusija.
-Būtent... - Ivanas pažiūrėjo tiesiai man į akys. - Nesi jokia Lenkija... Prieš tris dienas išėjai iš psichiatrinės ligoninės...